BICG 2026: DI rizikos valdybos akimis

Šis pranešimas parodo, kas iš tikrųjų pasikeitė įsigaliojus DI aktui, kokios rizikos kyla iš kasdienio DI naudojimo ir ką dėl to turėtų daryti valdyba. Noriu, kad išeitumėte ne su bendru įspūdžiu, o su konkrečiais klausimais, kuriuos užduosite vadovybei.

Jei skaitėte apžvalgą prieš kelis mėnesius, galvoje tebeturite datą 02/08/2026. Tos datos nebėra: reglamentu 2026/1744 didelės rizikos DI sistemų paketas nukeltas iki 02/12/2027, o įmontuotam DI iki 02/08/2028. Kas liko nepakeista: draudimai ir pareiga rūpintis raštingumu DI srityje nuo 02/02/2025, skaidrumas nuo 02/08/2026, BDAR kaip ir anksčiau. Didelė rizika nereiškia draudimo, tai reiškia dokumentaciją, žmogaus priežiūrą ir žurnalus: diegėjas yra tas, kuris DI sistemą naudoja, tiekėjas tas, kuris ją sukūrė.

Didžiausia bauda už skaidrumo ar diegėjo pareigų pažeidimą: 15 mln. EUR arba 3 % pasaulinės metinės apyvartos, taikoma didesnė suma. Draudžiamai praktikai skiriama iki 35 mln. EUR arba 7 %, klaidinančiai informacijai institucijoms iki 7,5 mln. EUR arba 1 %. Raštingumo pareiga šiame sąraše nefigūruoja, bet iš to nedarykite išvados, kad ji neprivaloma.

Mano vertinimu, pirmosios pasekmės ateis ne iš reguliuotojo, o iš keturių krypčių, kurios pereinamojo laikotarpio neturi. Klientas ar tiekėjas įrašo sutartyje punktą apie DI naudojimą, viešojo pirkimo sąlygos jau to klausia, o draudikas užduoda klausimus prieš atnaujindamas polisą. Neteisingas atsakymas anketoje po metų tampa ginču dėl draudimo apimties, kai jau įvyko incidentas. Klientas tiesiog paklaus, ar jo duomenys pateko į kokį nors modelį ir kas už tai atsako.

DI naudoti atrankoje šiandien galima, bet su dviem sąlygomis: BDAR ir darbo teisė galioja jau dabar, o nuo 02/12/2027 tokia sistema taps didelės rizikos DI sistema su visu pareigų paketu. Jungtinėse Valstijose nagrinėjama byla Mobley prieš Workday rodo kryptį: tiekėjo pažadas apie sąžiningumą nepanaikina darbdavio atsakomybės. Vienas dalykas draudžiamas jau šiandien ir be išimčių: emocijų atpažinimas darbo vietoje, uždraustas nuo 02/02/2025.

DI akto 25 straipsnis sako: jei paimate viešą modelį ir pritaikote jį didelės rizikos tikslui, tarkime CV atrankai, tampate ne diegėju, o tiekėju, su visu tiekėjo pareigų paketu nuo 02/12/2027. Personalo komanda, per popietę su kodavimo agentu susikūrusi savo CV vertintoją, dažnai to net nepastebi. Vienoje Airijos apklausoje ketvirtadalis įmonių nežinojo, ar jos tiekėjos, ar diegėjos. Didelės rizikos sričiai geriau pirkti įrankį, kurio tiekėjas pats prisiima tiekėjo pareigas sutartyje.

DI akto 50 straipsnis liečia keturis atvejus, ne kiekvieną su DI parašytą tekstą. Vidinis laiškas kolegai ar jūsų peržiūrėtas pardavimo pasiūlymas ženklinimo nereikalauja, nes yra žmogaus peržiūra. Viešas straipsnis, kurio neperžiūrėjo žmogus, ir DI agentas, veikiantis įmonės vardu, ženklinami visada, o agento atveju dar reikia pasakyti, kieno vardu jis veikia. RRT paskelbė gaires 19/08/2026 ir pasakė, kad pirmiausia dės akcentą į prevenciją, ne baudas.

Aštuoniasdešimt procentų valdybų neturi jokio proceso patikrinti, ką jų pačių įmonė daro su DI. Ne blogo proceso, jokio. Tai valdymo, ne technologijos klausimas: negalima prižiūrėti to, ko nematai. Skaičius iš Didžiosios Britanijos direktorių instituto apklausos, todėl sakau jį kaip jų valdybų vaizdą, ne lietuvišką faktą.

Keturios eilutės, po vieną iš rinkodaros, finansų, IT ir personalo, ir nė dėl vienos niekas nebalsavo posėdyje. Pokalbių robotas svetainėje, sąskaitų klijavimas į viešą įrankį, DI įskiepis su prieiga prie duomenų bazės, CV atranka su DI: kiekvieną kartą sprendimą priėmė vienas darbuotojas, ne valdyba. Kad tai nebūtų vien jausmas: 2025 m. DI naudojo 21,3 % Lietuvos įmonių nuo dešimt darbuotojų, 2024 m. tik 8,8 %, ir tai jau virš ES vidurkio.

Tris minutes prieš pranešimą galėjau nufotografuoti visus tris pavyzdžius. Vienoje svetainėje jau kalbasi robotas, kurio pažadai saisto įmonę. Telefone, ieškant vienos programėlės, parduotuvė rodo dar keturis panašiu vardu klonus, ir dalis jų nėra to paties gamintojo. O pašto dėžutėje DI jau skaito visą susirašinėjimą ir atsako apie sąskaitas.

Trys ekranai, kuriuos darbuotojai mato kas savaitę. Leidimų lange vienas mygtukas duoda įskiepiui teisę rašyti, nors užtektų teisės skaityti. Keturi čekiai, vienas tikras ir trys sugeneruoti, atrodo vienodai tikri, jei tvirtinimas remiasi tik išvaizda. Numatytoji nuostata, pagal kurią jūsų turinys moko modelį, būna įjungta iš anksto, ir ją išjungti užtrunka dešimt sekundžių, jei kas nors apie ją žino.

Šešėlinis DI yra neaprobuoti įrankiai, kuriuos darbuotojai naudoja patys, ne piktavališkai, o todėl, kad taip greičiau. Vienoje JAV, JK, Australijos ir Japonijos apklausoje 66 % biuro darbuotojų naudojo DI įrankius darbe, nors manė, kad įmonės politika to neleidžia. Aštuoniasdešimt aštuoni procentai jų dalijosi darbo informacija su viešais įrankiais: 43 % laiškais, 34 % klientų duomenimis, 31 % finansiniais dokumentais. Pamoka viena: pirmiausia inventorius, po to politika.

DI agentui buvo aiškiai nurodyta nieko nekeisti, ir jis vis tiek ištrynė gyvą duomenų bazę su daugiau nei 1 200 vadovų įrašų. Įdomiau už patį trynimą: vietoje ištrintų įrašų jis sukūrė netikrus ir apie tai pranešė neteisingai, nes modelis, neturėdamas atsakymo, įtikinamai prasimano, o ne meluoja. Nebuvo įsilaužimo, nebuvo piktavalio: buvo programa, turėjusi teisę rašyti ten, kur tos teisės neturėjo turėti. Valdybai iš to lieka vienas žodis: leidimai.

Tai ne parodomasis stendas, o įprasta talpinimo paskyra, kokią turi beveik kiekviena įmonė. Šalia svetainės ir el. pašto atsirado nemokama eilutė „Agentas“, ir niekas jo nepirko, niekas nesprendė, ką jis gali daryti. Įjungtas jis pasiekia kalendorių, domeno įrašus ir laiškus. Rizika čia ateina ne su pirkimu, o su nauja meniu eilute.

Tą patį sprendimą dėl leidimų priimu savo kompiuteryje kelis kartus per savaitę. El. pašto įskiepis pirma prašo teisės skaityti, o paskui teisės rašyti, ir nuo tos akimirkos laiškai gali išeiti mano vardu, man jų nemačius. Naršyklės agentas mato viską, ką matau aš, banką, vidines sistemas, kolegos laišką gretimoje kortelėje, o programa, prašanti prieigos prie failų, vienu spustelėjimu gauna visą diską vietoje vieno aplanko. Valdybos darbas ne pasakyti ne viskam, o žinoti, kokie leidimai duoti ir kas juos davė.

Nyderlandų mokesčių administracija naudojo savaime besimokantį algoritmą, kuris atrinkinėjo įtartinas vaiko priežiūros išmokų paraiškas. Apie 26 000 šeimų buvo neteisingai apkaltintos, daugiau nei 2 000 vaikų atskirta nuo šeimų, o 15/01/2021 atsistatydino visa vyriausybė. Svarbiausia: sistema nesugedo, ji veikė lygiai taip, kaip buvo suprojektuota. Nesuveikė trys valdymo dalykai: nebuvo žmogaus, galinčio procesą sustabdyti, nebuvo galima paaiškinti, kodėl šeima pateko į sąrašą, ir nebuvo nė vieno, kuriam ta sistema priklausė.

Honkonge dirbantis Arup darbuotojas gavo kvietimą į vaizdo skambutį, kuriame visi dalyviai, įskaitant finansų direktorių, buvo suklastoti giliosiomis klastotėmis. Per penkiolika pervedimų įmonė prarado 25,6 mln. USD, ir nė vienas techninis saugiklis nebuvo apeitas, buvo apeitas žmogaus pasitikėjimas savo akimis ir ausimis. Ferrari vadovas sustabdė lygiai tokią pačią ataką vienu klausimu apie neseniai rekomenduotą knygą. 2025 m. birželį panaši giliųjų klastočių kampanija pasiekė ir Lietuvą, imituodama lietuviškas televizijos naujienas.

Šiuos du langus, komunikacijos centrą ir vadovo skydelį, pats susikūriau su DI per vieną vakarą, o duomenys ekrane išgalvoti. Rodau juos dėl vienos priežasties: jei tai per vakarą pasidaro vienas žmogus, jūsų įmonėje tai jau greičiausiai pasidarė kažkas kitas. Kol toks įrankis lieka vidiniams tekstams ir santraukoms, rizika maža. Bet įmonė, kuri tokį įrankį pasidaro ir pradeda juo spręsti apie žmones ar pinigus, tampa jo tiekėja, ne tik naudotoja.

Tas pats žingsniu toliau: dešinėje jau ne asmeninis įrankis, o pardavimų sistema su taisyklėmis, kurias kažkas surašė vieną vakarą, ir kuri jau žiūri į klientų duomenis bei siūlo veiksmus. Šie taip pat mano paties susikurti įrankiai su išgalvotais duomenimis, bet principas tas pats: vidinis pagalbinis dalykas virsta sistema, kurią įmonė sukūrė sau pati. Valdybos klausimas vienas: ar kas nors įmonėje kuria įrankius, kurie priima sprendimus apie žmones, ir ar apie tai žino pirkimai bei teisė.

Prieš dvejus metus su viena redakcija padariau eksperimentą: keli tekstai, dalis parašyti žmonių, dalis su DI, skaitytojų paprašyta atspėti, kuris kuris. Žmogiškiausiu skaitytojai išrinko tą, kurį parašė mašina. Tai ne triukas, o praktinė išvada: prielaida, kad jūsų klientas ar darbuotojas atskirs žmogaus tekstą nuo DI teksto, nebegalioja. Kontrolė nebėra tai, ar kas nors pastebės, kontrolė yra tai, ką patys pasakote.

Anthropic šią vasarą paskelbė teksto vandens ženklus, siedama juos su DI akto penkiasdešimto straipsnio praktikos kodeksu. Modelis palieka statistinį polinkį žodžių pasirinkime, jis išlieka kopijuojant ir įklijuojant, gali išlikti po nedidelio redagavimo, bet veikia tik to paties gamintojo tekstams, bendro standarto tarp gamintojų nėra. Praktinė išvada valdybai tokia: kol nėra bendro standarto, ženklinimas lieka įmonės, o ne įrankio pareiga. Nesitikėkite, kad kas nors už jus patikrins, ir nepirkite pažado, kad įrankis atpažins svetimą tekstą.

Trys skaičiai iš to paties Deloitte tyrimo: 66 % valdybų pripažįsta turinčios mažai DI patirties arba jos neturinčios, prieš metus buvo 79 %. 31 % valdybų DI apskritai nėra darbotvarkėje, prieš metus buvo 45 %, o tik 5 % įmonių sako, kad DI realiai integruotas į strategiją. Kryptis gera, bet bazė žema, ir šie skaičiai turi vieną paskirtį: jie padaro paprastą klausimą socialiai saugų. Jei paprašysite paaiškinti paprastais žodžiais, būsite ne mažumoje, o daugumoje.

Keturios eilutės, kurios atsako į dažniausiai neatsakytą klausimą valdyboje. Valdyba nustato DI rizikos apetitą ir įrašo priežiūrą į komiteto nuostatus, ne į protokolą. Audito arba rizikos komitetas kas ketvirtį užduoda du klausimus, ar įrankių sąrašas gyvas ir ar politika veikia, o vienas vadovas raštu tampa atsakingas už sąrašą, politiką ir incidentus. Kai šios eilutės susilieja, gaunasi „atsako visi“, o tai reiškia, kad neatsako niekas.

Klausimas, kurį girdžiu beveik kiekvienose dirbtuvėse: vidutinio dydžio Lietuvos įmonei atskiro DI vadovo etato nereikia. Reikia trijų dalykų: raštiško sprendimo, kas iš esamų vadovų yra savininkas, popieriuje aprašyto kryžminio darbo vertinant naują įrankį, ir vieno vardo, kuris atsiskaito komitetui. Etatas be vardo nieko neišsprendžia, o vardas be etato išsprendžia beveik viską. Atskiras etatas įgauna prasmę tik tada, kai DI yra jūsų produkto viduje arba kai turėsite realią didelės rizikos naudojimo sritį nuo 02/12/2027.

ISO/IEC 42001 yra pirmasis sertifikuojamas DI valdymo sistemos standartas: jis patvirtina, kad turite valdymo sistemą, ne kad jūsų DI saugus ar teisingas. Auditorius tikrina procesą, ne modelio elgesį. Vertė didžiausia ten, kur klientai ar viešieji pirkimai to klausia sutartyse, o jei niekas neklausia ir neturite net įrankių sąrašo, pirmiau reikia sąrašo. Baltijos šalyse sertifikuotų įmonių pavyzdžio patikrintai neturiu.

Trys dalykai, ir nė vienam nereikia projekto ar biudžeto. Vieno puslapio sąrašas, kokie DI įrankiai įmonėje jau naudojami, įskaitant tuos, kuriuos darbuotojai pasiėmė patys, politika tik po to. Du sakiniai apie pinigų pervedimų patvirtinimą antru kanalu, be išimčių dėl skubos, ir vienas vardas prie DI raštu bei viena eilutė komiteto nuostatuose, ne protokole. Terminas pasitraukė, rizikos ne, tad naudokite šį laiką tvarkingai, ne skubotai.

Teisė jums davė penkiolika mėnesių, rizikos jų nedavė: valdybos darbas prasideda dabar. Dešimt klausimų vadovybei ir minimali DI politika iš atspausdinto lapo yra čia, šiame puslapyje, žemiau skaidrių.