Trumpai

Veikė: trys klausimai vietoj taisyklių sąrašo. Juos žmonės atsimena po savaitės, o tvarkos punktų neatsimena niekada. Veikė ir atspausdintas lapas prie kavos aparato: klausimų komandoje sumažėjo, bet tie, kurie liko, tapo konkretūs.

Neveikė: aiškinimas per BDAR straipsnius. Kai tik pradedama nuo teisės aktų, salė atsijungia per minutę. Neveikė ir draudimas be alternatyvos: uždraudus asmenines paskyras ir nedavus įmonės paskyros, žmonės tiesiog nustojo apie tai kalbėti garsiai.

Pradėsiu nuo savęs. Prieš porą metų įklijavau į pokalbių langą sutartį, kurią reikėjo greitai perskaityti. Ne kliento, o savo paties, bet joje buvo kito žmogaus vardas, pavardė ir skaičiai. Sprendimą priėmiau per tris sekundes ir susimąsčiau apie jį tik po savaitės. Nieko blogo nenutiko. Bet nuo tada žinau, kaip tai atrodo iš vidaus: niekas nesėdi ir negalvoja, kaip čia nutekinus duomenis, žmogus tiesiog skuba padaryti darbą.

Tas pats klausimas dabar man užduodamas dažniau nei bet kuris kitas. Formuluotė beveik visada ta pati ir beveik visada pradedama nuo „turbūt kvailas klausimas“. Kvailas jis nėra. O atsakymas, kurį žmonės paprastai gauna, yra blogas: „neklijuokite nieko konfidencialaus“. Skamba protingai ir nepadeda niekam.

Data

15/08/2026

Kas tikrinta

Ar pokalbiai pagal numatytuosius nustatymus naudojami mokymui: ChatGPT, Claude, Microsoft Copilot ir Gemini asmeninėse ir darbo paskyrose. Claude ir Gemini saugojimo terminai. GitHub Copilot individualių planų pokytis nuo 2026 m. balandžio. The New York Times bylos įpareigojimo saugoti pokalbius eiga. Kainų nėra: nė vieno kainų puslapio nepavyko atidaryti švariai.

Kodėl „nieko konfidencialaus“ neveikia

Tokia taisyklė perkelia sprendimą žmogui, kuris tuo metu skuba. Sutartis atrodo konfidenciali, gerai. O kolegos laiškas su viena pastraipa apie kliento problemą? O gyvenimo aprašymas, kurį reikia palyginti su kitais penkiais? O Excel eilutė su pavardėmis? Kiekvieną kartą reikia spręsti iš naujo, sprendžiama per dvi sekundes ir dažniausiai ta pačia išvada: na, čia tikriausiai nieko tokio.

Todėl žmonėms duodu ne draudimą, o tris klausimus. Juos galima atsiminti, o tvarkos punktų neatsimena niekas.

Trys klausimai prieš įklijuojant

1. Ar tekste yra žmogus, kurį galima atpažinti? Vardas, pavardė, asmens kodas, telefonas, adresas, nuotrauka, sveikatos duomenys, atlyginimas, vertinimas. Užtenka ir netiesioginio atpažinimo: „mūsų vienintelė buhalterė Panevėžio biure“ yra konkretus žmogus. Čia įsijungia BDAR, ir jis sako ne „nenaudokite DI“. Jis sako, kad asmens duomenis galima siųsti tik ten, kur tam yra pagrindas ir sutartis. Įklijuodami gyvenimo aprašymą į savo asmeninę paskyrą, jūs perduodate kito žmogaus duomenis įmonei, su kuria jūsų darbdavys nieko nėra pasirašęs.
2. Ar aš pasirašiau, kad to nerodysiu? Sutartys, konfidencialumo įsipareigojimai, dar nepaskelbti rezultatai, biudžetai, kainodara, derybų sąlygos, planuojami sprendimai dėl žmonių. Čia BDAR nesvarbu. Svarbu, ką pasirašėte.
3. Ar tai atrakina kažką kita? Slaptažodžiai, prieigos raktai, jungimosi eilutės, vidinės nuorodos. Kodo fragmentas atrodo nekaltas, kol jame nėra rakto. Nuo 2026 m. balandžio individualūs GitHub Copilot planai pagal numatytuosius nustatymus pradėti naudoti mokymui, su galimybe išsijungti. Verslo ir įmonių planai liko neįtraukti. Tai kitas produktas nei Microsoft 365 Copilot darbo paskyroje, ir juos labai lengva supainioti.

Jei nors į vieną klausimą atsakėte „taip“, tokio teksto, koks jis yra, klijuoti negalima. Tai nereiškia, kad negalima naudoti DI. Reiškia, kad reikia žingsnio tarp. Ir čia svarbu suprasti, kur tikroji problema: ne DI, o tai, kad duomenys iškeliavo pas įmonę, su kuria niekas nieko nepasirašė.

Antras punktas tame sąraše žmonėms atrodo neaiškiausias, todėl parodau, kaip jis atrodo praktiškai. Taip prašau, kai reikia atsakyti į nemalonų kliento laišką, bet paties laiško niekur nededu.

Padėk parašyti atsakymą.
Situacija: [klientas nepatenkintas, kad darbas vėluoja dvi savaites].
Ko noriu: [pripažinti vėlavimą, pasiūlyti naują datą, neatsiprašinėti tris kartus].
Tonas: [dalykiškas, be pagražinimų]. Ilgis iki [100] žodžių.
Duok tris skirtingus variantus. Faktus surašysiu pats.

Faktus, datas ir vardus į tokį atsakymą įrašau pats, jau savo pašte. Tai užtrunka pusę minutės ir išsprendžia visą pirmą klausimą.

Kuo skiriasi įmonės paskyra nuo asmeninės

Dauguma mano, kad skirtumas yra kaina ir greitis. Tikrasis skirtumas visai kitas, ir jis paaiškina viską, kas parašyta aukščiau.

Asmeninėse paskyrose pokalbiai pagal numatytuosius nustatymus naudojami modeliams tobulinti. Taip veikia ChatGPT nemokama ir asmeninės mokamos versijos, taip veikia Claude asmeninės paskyros, taip veikia prisijungusio vartotojo Microsoft Copilot, taip veikia ir Gemini su įjungtu veiklos išsaugojimu. Verslo ir įmonių paskyrose yra atvirkščiai: ChatGPT verslo, įmonių ir švietimo planai, Claude for Work, Microsoft 365 Copilot darbo paskyroje ir Google Workspace pagal numatytuosius nustatymus modelių mokymui nenaudojami. Prie to prisideda administratoriaus nustatymai, saugojimo terminai ir, svarbiausia, sutartis dėl duomenų tvarkymo. Būtent jos ir trūksta, kai darbuotojas dirba iš savo asmeninės paskyros.

Saugojimo terminai skiriasi labiau, nei atrodo. Claude atveju leidus naudoti pokalbius mokymui jie saugomi penkerius metus, o atsisakius trisdešimt dienų. Gemini asmeninėje paskyroje veiklos istorija pagal numatytuosius nustatymus saugoma aštuoniolika mėnesių, žmogaus peržiūrėti pokalbiai iki trejų metų, o net ir išjungus nustatymą pokalbiai laikomi dar 72 valandas.

Du patikslinimai, kurių nemėgstu sakyti, bet reikia. Pirmas: išjungti mokymą nėra tas pats, kas neišsiųsti duomenų. Tekstas vis tiek nukeliauja į tiekėjo serverius ir kurį laiką ten guli, tad riziką sumažinate, bet nepanaikinate. Antras: „ištrinta“ ne visada reiškia ištrinta. 2025 m. JAV teismas byloje su The New York Times buvo įpareigojęs OpenAI saugoti pokalbių įrašus, įskaitant tuos, kuriuos naudotojai buvo ištrynę. Platusis įpareigojimas panaikintas tų pačių metų rudenį, siauresnis saugojimas liko. Byla praeis, o principas liks: teismas gali sustabdyti trynimą, ir jūsų nustatymai to nepakeis.

Šie nustatymai keičiasi dažnai. Šis puslapis parašytas 2026 m. rugpjūtį. Neatpasakokite jo iš atminties po metų. Atsidarykite nustatymus ir pasižiūrėkite patys.

Tvarka, kurios niekas neskaito, nėra tvarka

Dabar nemaloni dalis, ir čia mano nuomonė aiški. Keturiolikos puslapių DI naudojimo tvarka bendrame diske, kurią visi patvirtino spustelėję „susipažinau“, neapsaugo nuo nieko. Ji apsaugo tik tą, kas ją rašė, ir tik tol, kol niekas nieko nepadarė.

Veikia trys dalykai: vienas lapas vietoj keturiolikos, vienas žmogus, kuriam galima parašyti ir paklausti be pasekmių, ir patogesnis leidžiamas kelias. Trečias svarbiausias. Jei prisijungti prie įmonės paskyros užtrunka ilgiau nei atsidaryti asmeninį ChatGPT, žmonės naudos asmeninį ChatGPT. Visada. Ne iš blogos valios, o todėl, kad reikia padaryti darbą iki penktos.

Ir dar viena mintis, kuri vadovams paprastai nepatinka. Tie žmonės, kurie klijuoja sutartis į asmeninę paskyrą, dažniausiai yra patys greičiausi komandoje. Jie ne rizika. Jie ženklas, kad įrankio reikia, ir jį geriau perskaityti anksčiau nei vėliau.

Ką daryti pirmadienį: atsispausdinkite lapą, pakabinkite jį matomoje vietoje ir pasakykite komandai vieno žmogaus vardą, kuriam galima parašyti be pasekmių. Vienas lapas ir vienas vardas. Tai visa tvarka, kurios reikia pirmai savaitei.

Teisingas prieštaravimas: trys klausimai yra per grubūs. Teisininkas iš karto pasakys, kad tarp „yra žmogus tekste“ ir „galima siųsti“ telpa dar bent penki niuansai, ir bus teisus. Bet aš renkuosi taisyklę, kurią žmogus atsimena skubėdamas, o ne tą, kuri teisingesnė popieriuje. Tikslesnė tvarka lieka neperskaityta, ir tada apsaugo nuo nieko.

Draudimai nesustabdo žmonių, kurie bando padaryti darbą. Sustabdo tik patogesnis kelias.

Jei šito per daug vienam kartui, ta pati taisyklė yra ir kaip istorija: Sutartis, kuri iškeliavo, komiksas iš dešimties kadrų.

p.s. tą savo sutartį iš pokalbių istorijos vėliau ištryniau. Perskaitęs, kaip veikia trynimas, supratau, kad tai buvo labiau dėl savijautos nei dėl saugumo.

Blogas ženklas atėjo po valandos. Atsidariau naujienas ir per dešimt minučių radau tris tekstus, kurie apie tą patį reglamentą rašė skirtingai, o vienas iš jų dar ir būsimuoju laiku apie tai, kas jau seniai galioja. Tada nustojau skaityti naujienas ir tiesiog atsidariau tuščią failą. Susirašiau, kas per birželį, liepą ir rugpjūtį pasikeitė žmogui, kuris dirba įprastą biuro darbą Lietuvoje. Ne modelių pristatymai. Ne demonstracijos scenoje. Užtruko valandą, susidarė septyni punktai, ir prie kiekvieno prirašiau, ką su tuo daryti pirmadienį. Be to punktas lieka tik naujiena.

Rašau rugpjūčio viduryje. Kur nesu tikras, taip ir parašau.

Data

15/08/2026

Kas tikrinta

Skaidrumo reikalavimų taikymo data ir pereinamasis laikotarpis, skaitmeninio omnibuso paskelbimas ir įsigaliojimas, 4 straipsnio formuluotės pokytis, nacionalinių institucijų įgaliojimų data, RRT vaidmuo, Lietuvos įstatymo eiga Seime, Eurostato skaičius ir dvi gyventojų apklausos. Kainų ir modelių versijų čia nėra sąmoningai: jos pasentų greičiau nei puslapis.

Šešios užduotys pirmadieniui. Žymėkitės, ką padarėte.

1. Nuo rugpjūčio 2 d. DI sukurtą turinį reikia pažymėti

Nuo rugpjūčio 2 d. pradėti taikyti DI akto skaidrumo reikalavimai. Šito daugelis nepastebėjo, nes vasara.

Reikalavimai paprasti. Jei žmogus kalbasi su pokalbių robotu, jam turi būti aišku, kad tai robotas, o ne darbuotojas. Jei skelbiate DI sugeneruotą tekstą, vaizdą ar garsą, tai turi būti pažymėta. Griežčiausiai žiūrima į vaizdo ir garso įrašus, kuriuose tikras žmogus daro ar sako tai, ko iš tikrųjų nedarė.

Sistemoms, kurios rinkoje buvo jau anksčiau, duotas keturių mėnesių pereinamasis laikotarpis iki gruodžio 2 d.

Ką daryti pirmadienį: išsiaiškinkite du dalykus. Ar jūsų svetainėje yra pokalbių robotas ir ar jis prisistato. Ir kas komandoje atsakingas už tai, kad išorėje skelbiamas DI turinys būtų pažymėtas. Atsakymas į antrą klausimą beveik visada yra „niekas“, ir tai jau pusė darbo.

2. Didžioji data pasislinko, o triukšmo apie tai beveik nebuvo

Ilgai atrodė, kad rugpjūčio 2 d. bus lūžis. Nuo jos turėjo būti pradėti taikyti reikalavimai didelės rizikos DI sistemoms: personalo atrankai, švietimui, kreditų vertinimui ir panašiai. Taip nenutiko.

Liepos 24 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtas vadinamasis skaitmeninis omnibusas, Reglamentas (ES) 2026/1744. Jis įsigaliojo liepos 27 d., likus kelioms dienoms iki tos datos, kurią keitė. Didelės rizikos sistemų, išvardytų akto III priede, reikalavimai nukelti į 2027 m. gruodžio 2 d. O toms, kurios įmontuotos į reguliuojamus gaminius, nukelti į 2028 m. rugpjūčio 2 d.

Tai jau priimtas ir galiojantis teisės aktas, ne pasiūlymas. Pavasarį apie jį daug kur rašyta būsimuoju laiku, ir būtent iš to gimė ta painiava, kurią radau grįžęs.

Ką daryti pirmadienį: nieko skubaus. Bet jei vasarą kas nors bandė jums parduoti atitikties įrankį su argumentu „nuo rugpjūčio privaloma“, perklauskite, ką tiksliai jis turėjo omenyje. Terminas pasislinko. Poreikis susitvarkyti niekur nedingo.

3. DI raštingumo pareiga liko, tik formuluotė sušvelnėjo

Nuo 2025 m. vasario 2 d. galioja DI akto 4 straipsnis. Trumpai: darbdavys turi pasirūpinti, kad DI naudojantys darbuotojai pakankamai nusimanytų apie tai, ką naudoja.

Tas pats omnibusas šią pareigą sušvelnino. Anksčiau reikėjo užtikrinti raštingumą, dabar pakanka jį remti ir ugdyti. Skirtumas atrodo menkas, bet teisiškai jis reikšmingas: iš pareigos pasiekti rezultatą liko pareiga stengtis.

Kartu nuo rugpjūčio 3 d. nacionalinės priežiūros institucijos gavo realius įgaliojimus. Lietuvoje tai Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT), rinkos priežiūros institucija ir bendras kontaktinis centras nuo 2025 m. balandžio 1 d.

Sakau kaip yra: niekas neatvyks tikrinti vien to, ar komanda apmokyta. Bet jei kada kils klausimų dėl kitos akto dalies, neapmokyta komanda taps sunkinančia aplinkybe.

Ką daryti pirmadienį: vienas failas, viena valanda. Kas komandoje kokį DI įrankį naudoja ir kokiems darbams. Be tokio sąrašo bet kokie mokymai yra spėliojimas.

4. Lietuvos DI įstatymas dar nepriimtas

Šitą painioja dažniausiai, todėl atskiras punktas.

Instituciją Lietuva paskyrė laiku ir tarp vėluojančių šalių nebuvo. Bet atskiras nacionalinis įstatymas, kuris sudėlioja visą įgyvendinimo tvarką, Seimą pasiekė tik birželį ir kol kas svarstomas komitetuose. Kiek žinau iki rugpjūčio vidurio, jis dar nepriimtas, o svarstymas turėtų tęstis rudens sesijoje.

Ką daryti pirmadienį: nelaukite jo. Skaidrumo reikalavimai taikomi tiesiogiai, be jokio nacionalinio įstatymo.

5. Įrankiai pradėjo veikti, ne tik kalbėti

Tai didžiausias praktinis vasaros pokytis, ir jis atėjo be jokio reglamento.

Dar prieš metus DI įrankis daugiausia atsakinėdavo. Dabar jis atsidaro naršyklę, susirenka duomenis, užpildo lentelę ir grąžina rezultatą. Per pirmą 2026 m. pusmetį visi didieji gamintojai stūmė būtent šia kryptimi.

Dabar sąžininga dalis, nes pats pabandžiau ir gavau į kaktą. Liepą atidaviau agentui vieną nuobodų darbą su lentelėmis ir ramiai išėjau pusvalandžiui. Prašymas buvo maždaug toks.

Štai [eksportas.csv], apie [600] eilučių.
Padaryk tris dalykus:
1. Suvienodink datų formatą į [yyyy-mm-dd].
2. Sunumeruok eilutes pagal datą.
3. Perkelk sumas į atskirą stulpelį [Suma].
Grąžink sutvarkytą failą ir atskirą sąrašą, ką konkrečiai pakeitei.

Grįžau, pažiūrėjau, viskas atrodė tvarkingai. Tik po kelių dienų pamačiau, kad dviejų stulpelių reikšmės susikeitusios vietomis, ir to nesimatė, kol nepersiskaičiau eilutė po eilutės. Meh. To sąrašo, kurio prašiau, irgi nepakako: jame buvo surašyta tai, ką agentas manė padaręs. Trumpą darbą dažnai greičiau padaryti pačiam, o ilgesnį vis tiek reikia prižiūrėti. Bet kryptis aiški, ir ji keičia patį klausimą. Anksčiau klausdavome, ką parašyti į langelį. Dabar klausiame, kokį darbą galima patikėti.

Ką daryti pirmadienį: išsirinkite vieną nuobodžią kartotinę užduotį, kuri per savaitę suėda daugiau nei valandą. Vieną. Pabandykite ją atiduoti ir užsirašykite, kiek laiko sutaupėte arba pragaišinote. Antras skaičius irgi yra rezultatas, aš savo užsirašiau.

6. Skaičiai mane nustebino

Maniau, kad Lietuvos įmonės juda lėtai. Klydau.

Per metus tai beveik 12,5 procentinio punkto daugiau. Trečias sparčiausias augimas visoje Europos Sąjungoje po Danijos ir Suomijos, kai ES vidurkis buvo apie 20 %. Tai Eurostato duomenys, šią vasarą juos kartojo ir Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Naujesnių kol kas nėra, kitas matavimas skelbiamas metų pabaigoje.

Žmonių pusėje vaizdas kitoks. 2025 m. liepą Swedbank užsakyta „Spinter tyrimų“ apklausa (1 009 gyventojai) parodė, kad DI įrankius bent kartą bandė 49 %. Rudenį LRT užsakyta „Baltijos tyrimų“ apklausa (1 019 gyventojų) rodė, kad kasdien jais naudojasi 12 %.

Tai dvi skirtingos apklausos, tad tiesiogiai jų lyginti negalima. Bet tarpas tarp „bandžiau“ ir „naudoju kasdien“ matosi net ir taip, ir jame telpa viskas, ką aš apie tai galvoju. Įrankių pas mus jau visi turi. Įpročio neturi beveik niekas, ir jokia nauja versija to už mus nepadarys.

Ką daryti pirmadienį: pasitikrinkite save. Per pastarąsias penkias darbo dienas kiek kartų atsidarėte DI įrankį darbui, o ne iš smalsumo.

7. Kas nepasikeitė

Modeliai per vasarą pagerėjo. Kainos vietomis pajudėjo. Nė vienas man pažįstamas žmogus dėl to neprarado darbo.

Nepasikeitė ir svarbiausias dalykas. Dauguma darbuotojų iki šiol nežino, ko į pokalbių langą klijuoti negalima. Ne todėl, kad nesuprastų, o todėl, kad niekas jiems to aiškiai nepasakė. Apie tai bus atskiras įrašas, nes vienu punktu neišsisuksi.

Teisingas prieštaravimas: septyni punktai per valandą yra ne apžvalga, o vieno žmogaus akiratis. Kas dirba gamykloje ar ligoninėje, tam vasara atrodė visai kitaip, ir pirmi keturi punktai jam bus per bendri. Sutinku. Bet septyni savo punktai naudingesni už šimtą svetimų, o šitą sąrašą kiekvienas gali persidaryti sau per tą pačią valandą.

Taisyklės pasikeitė per vieną vasarą. Įpročiai taip greitai nesikeičia, ir būtent jie nulems, ar iš viso to bus naudos.

Ta pati istorija be teksto: Pirmadienis po atostogų, komiksas iš dešimties kadrų.

p.s. tą lentelę su susikeitusiais stulpeliais vis dar laikau atskirai. Primena, kaip užtikrintai mašina klysta.

Sąžiningas atsakymas nuobodus: greičiausiai nereikia, bet priklauso nuo to, ką jūs iš tikrųjų dirbate. Skirtumas tarp šių keturių įrankių šiandien mažesnis nei skirtumas tarp žmogaus, kuris vieną iš jų atsidaro kasdien, ir žmogaus, kuris atsidaro kartą per mėnesį. Tikri skirtumai vis dėlto yra, tik ne tie, kuriuos rodo reklamose. Svarbiausias ne modelio gudrumas, o vieta: ar įrankis jau sėdi ten, kur jūs dirbate. Jūsų pašte. Jūsų failuose. Jūsų susitikime.

Data

15/08/2026

Kas tikrinta

Kur kiekvienas įrankis realiai gyvena (Microsoft 365, Google Workspace, redaktorius, naršyklė) ir kaip pagal numatytuosius nustatymus elgiamasi su pokalbiais asmeninėse ir darbo paskyrose. Netikrinta ir todėl nerašoma: kainos, modelių versijos, nemokamų planų ribos skaičiais.

Ko šioje lentelėje sąmoningai nėra

Nerašau modelių versijų. Jos keičiasi kas kelias savaites, ir jei jas įrašyčiau, puslapis būtų neteisingas dar iki Kalėdų. Rašau tik produktų pavadinimus. Nerašau ir kainų, nes jos keičiasi dažniau nei šis puslapis, o skirtingose šalyse ir planuose skiriasi taip, kad bet koks skaičius klaidintų. Kainą pasitikrinkite gamintojo puslapyje tą dieną, kai spręsite.

Vertinu ne pagal testų rezultatus, o pagal tai, kur įrankis gyvena įprastame darbe. Tai kinta lėčiau ir yra naudingiau.

Taip atrodo 2026 m. rugsėjį. Vaizdas pasens, ir aš jį atnaujinsiu.

Iš lentelės matosi paprastas dėsnis. Jei jūsų įmonė sėdi Microsoft aplinkoje, Copilot laimi ne todėl, kad protingesnis, o todėl, kad jau yra Outlook ir Teams viduje. Jei Google aplinkoje, dėl tos pačios priežasties laimi Gemini. ChatGPT ir Claude laimi tada, kai darbas nėra pririštas prie failo ar susitikimo: rašymas, mąstymas, ilgi tekstai, savo įrankių kūrimas.

Vienas patikslinimas dėl tyrimo su šaltiniais. Visi keturi turi gilesnio tyrimo režimą, kuris grąžina ataskaitą su nuorodomis. Ir visi keturi vis dar kartais priskiria teiginį ne tam šaltiniui. Pats du kartus įkliuvau, todėl dabar atsidarau nuorodas net tada, kai skubu.

Jei nespausite nė vienos nuorodos, tai ne tyrimas, o gražiai suformatuotas spėjimas.

Ką realiai duoda nemokamos versijos

Daugiau, nei buvo prieš metus, ir daugiau, nei tikitės. Eiliniam biuro darbui, tai yra laiškams, santraukoms, tekstų tvarkymui ir paieškai, nemokamos versijos šiandien užtenka. Visos keturios leidžia įkelti dokumentą, ieškoti internete ir grąžinti atsakymą su nuorodomis. Prieš porą metų už tai reikėjo mokėti, dabar tai bazė.

Sustoja trijose vietose. Riba ateina blogiausiu momentu, ne tada, kai žaidžiate, o tada, kai penktadienį reikia užbaigti. Su ilgais dokumentais sekasi prasčiau: šimto puslapių sutartis nemokamoje versijoje dažnai apdorojama paviršutiniškai arba iš viso nepriimama. Ir naujausios agentinės funkcijos beveik visada paliekamos mokamiems planams.

Bet svarbiausia apie tai beveik nekalbama. Nemokamose ir asmeninėse paskyrose pokalbiai pagal numatytuosius nustatymus naudojami modeliams tobulinti, o darbo paskyrose to nedaroma. Jei dirbate su tikrais duomenimis, tai svarbesnis argumentas už bet kurią funkciją lentelėje.

Kada verta mokėti

Verta, jei ribas pasiekiate dažniau nei kartą per savaitę, jei reguliariai dirbate su ilgais dokumentais arba jei norite atiduoti kelių žingsnių darbą, o ne gauti atsakymą į vieną klausimą.

Neverta, jei DI atsidarote tris kartus per savaitę trumpiems tekstams. Tada nemokama versija ir jūsų įmonės duotas įrankis dengia viską, o antra prenumerata bus tylus mokestis už jausmą, kad nieko nepraleidžiate. Tą mokestį mokėjau pats ir gėdos nejaučiu, tik laiko gaila.

Ir dar viena mintis, kuri kartais nuvilia: geriausias rezultatas beveik niekada neateina iš to, kad pasirinkote kitą įrankį. Jis ateina iš to, kad tiksliau paaiškinote, ko norite, ir pridėjote pavyzdį. Kai lyginau įrankius, visiems keturiems daviau tą pačią savo užduotį ir tą patį prašymą.

Perrašyk šį tekstą [auditorijai: klientas, kuris skuba].
Ilgis iki [120] žodžių, tonas dalykiškas, be pagražinimų.
Štai pavyzdys, kaip skamba mano tekstai: [įklijuoju vieną savo pastraipą].
Štai tekstas, kurį reikia perrašyti: [tekstas].
Pabaigoje parašyk, ką išmetei ir kodėl.

Skirtumai tarp keturių atsakymų buvo, bet mažesni nei skirtumas tarp šio prašymo ir to, ką rašiau anksčiau: „perrašyk gražiau“.

O jei įmonė nedavė nieko

Tokių atvejų vis dar daug, ypač mažesnėse organizacijose. Tada dirbkite su nemokama versija, bet laikykitės vienos taisyklės: jokių tikrų klientų, kolegų ar sutarčių duomenų. Nemokama paskyra yra asmeninė paskyra, o joje pokalbiai pagal numatytuosius nustatymus keliauja į modelio mokymą. Juodraščiams, struktūrai ir formuluotėms to visiškai pakanka.

Ką daryti pirmadienį: vieną savaitę užsirašinėkite, kiek laiko atima viena konkreti pasikartojanti užduotis su įrankiu ir be jo. Du skaičiai viename lape, daugiau nieko nereikia.

Ir paprašykite įrankio, tik ne taip, kaip prašoma dažniausiai. „Visi jau turi“ neveikia niekada. Veikia vienas sakinys su skaičiumi: kiek laiko per savaitę atima konkretus darbas ir kiek jo užtrunka su įrankiu. Vienos savaitės užrašų užtenka. Vadovui tai jau ne mada, o skaičius, kurį galima palyginti su prenumeratos kaina. Sakau tai iš tos pusės stalo, kur tenka spręsti dėl tokių prašymų.

Jei atsakymas vis tiek neigiamas, paklauskite, ko trūksta sprendimui: pinigų, tvarkos ar aiškumo, kas už tai atsakingas. Dažniausiai atsakymas būna antras arba trečias. Tada jūs bent žinote, ką iš tikrųjų reikia sutvarkyti.

Kas šioje lentelėje pasens greičiausiai

Greičiausiai pasens agentinių funkcijų vertinimai. Ši sritis juda kas mėnesį, ir tai, kas rugsėjį atrodo lėta ir nepatikima, gruodį gali būti normalu. Po jų pasens nemokamų versijų ribos, nes jos keičiamos dažnai ir be didelio triukšmo.

Lėčiausiai keisis stulpelis apie tai, kur įrankis gyvena. Copilot ir toliau bus Microsoft aplinkoje, o Gemini Google aplinkoje. Būtent todėl šią lentelę ir sudėliojau taip, o ne pagal testų balus.

Teisingas prieštaravimas: lentelė sudėliota pagal tai, kur įrankis gyvena, o ne pagal tai, kuris protingesnis. Kam modelio kokybė iš tikrųjų svarbi, tam mano požiūris atrodys patogus ir paviršutiniškas. Sutinku, kad tokių darbų yra: ilgas kodas, sudėtinga analizė, teisiniai tekstai. Bet eiliniame biuro darbe kokybės skirtumą užgožia tai, ar įrankis atsidaro toje pačioje programoje, kurioje jau dirbate.

Geriausias įrankis yra tas, kurį atsidarote kasdien. Visa kita yra derybos dėl kelių procentų.

p.s. antrą prenumeratą galiausiai išjungiau. Pirmas mėnuo be jos praėjo taip, kad nieko nepastebėjau, ir tai buvo pats aiškiausias atsakymas.

Keturiolika bandymų nėra strategija. Tai hobis, tik apmokamas.

Tą patį matau ir įmonėse. Rinkodara turi savo įrankį, klientų aptarnavimas bando kitą, o finansuose vienas žmogus pats susirašė kažką naudingo ir niekam nepasakė. Klausimas, kas dėl to pasikeitė, beveik visada sulaukia tylos.

Dvi dėžės, kurios atrodo panašiai

Beveik viskas, ką darome su DI, telpa į dvi dėžes. Jos elgiasi visiškai skirtingai, ir būtent todėl jas verta atskirti prieš perkant bet ką.

Automatizavimas tinka ten, kur užduotis kartojasi ir turi teisingą atsakymą. Sąskaitų suvedimas, dokumentų rūšiavimas, pirmas vertimo juodraštis, duomenų perkėlimas iš vienos formos į kitą. Tikslas yra išimti žmogų iš grandinės, o matuojama laiku ir klaidų skaičiumi.

Sustiprinimas tinka ten, kur reikia apsispręsti. Kokią kainą siūlyti. Ką samdyti. Kurį projektą stabdyti. Čia DI nieko nenusprendžia, jis tik praplečia vaizdą: parodo daugiau variantų, suranda kontrargumentą, perskaito tai, ko nespėtum perskaityti. Tikslas yra geresnis sprendimas, o ne greitesnis.

Skirtumą pamatyti lengva. Jei du protingi žmonės gali pažiūrėti į tą patį rezultatą ir nesutarti, tai sprendimas. Jei nesutarti nėra dėl ko, tai kartotinė užduotis.

Brangiausios klaidos gimsta tada, kai dėžės sumaišomos. Automatizuoji sprendimą ir gauni pasitikinčiu tonu pateiktą nesąmonę, kurios niekas nebepatikrina. Sustiprini kartotinę užduotį ir gauni brangų žaisliuką, kuris kas rytą pasiūlo tris variantus ten, kur reikėjo vieno mygtuko. Antrą klaidą padariau pats ir mokėjau už ją prenumerata tris mėnesius.

Kaip iš bandymų padaryti tvarką

Reikia trijų dalykų, ne dešimties.

1. Du sąrašai. Kas kartojasi ir kas sprendžiama. Rašo tie žmonės, kurie tą darbą dirba, ne vadovybė.
2. Savininkas kiekvienam punktui. Ne komanda, o žmogus su vardu. Jei savininko nėra, punktas iškrenta.
3. Ne daugiau kaip penki skaičiai visai įmonei. Du apie automatizavimą: kiek valandų per mėnesį atlaisvinta ir kiek klaidų grįžta atgal. Du apie sprendimus: per kiek dienų sprendimas priimamas ir kiek jų vėliau atšaukiama. Vienas apie naudojimą: kiek žmonių tuo naudojasi kas savaitę savo noru.

Penki skaičiai atrodo per mažai. Bet dvidešimt skaičių niekas neskaito, o penkis pamena visi.

Įspėjimas apie paskutinį skaičių: kai naudojimasis daromas privalomas, jis nustoja rodyti tiesą. Žmonės atsidaro įrankį, kad būtų užfiksuota, ir uždaro.

Kaip tai naudoju savo savaitėje

Kai prasideda pokalbis apie naują įrankį, pirmiausia klausiu, į kurią dėžę jis dedamas. Jei atsakymas yra „į abi“, vadinasi, dar nesuprantame, ką perkame, ir geriau tą pokalbį atidėti savaitei.

Pas save darau tą patį. Kartotinius dalykus atiduodu ir prie jų negrįžtu. Ten, kur reikia apsispręsti, DI naudoju kaip oponentą: prašau surasti tris priežastis, kodėl mano planas neveiks. Kartais viena iš trijų būna tokia, kad planą tenka perdaryti. Sprendimą vis tiek priimu pats, nes atsakomybės mašinai perduoti negalima, kad ir kaip norėtųsi.

Automatizavimas atlaisvina laiko. Sustiprinimas nusprendžia, ar tas laikas bus kam nors naudingas.

Šiandien tokia pati ataskaita paruošiama per keturias minutes su dirbtiniu intelektu (DI). Ir čia prasideda tikroji istorija. Kai darbas atpinga beveik iki nulio, staiga visi pamato, kad jo niekam ir nereikėjo. Man tai buvo nemalonu ne dėl mašinos, o dėl tų dviejų savaičių per ketvirtį.

Kas yra tas rentgenas

DI kaulo nesulaužo. Jis tik parodo lūžį, kuris ten buvo ir vakar, ir užpernai.

Danų antropologas Dennis Nørmark ir filosofas Anders Fogh Jensen tokią veiklą pavadino pseudodarbu. Tai užsiėmimas, kuris atrodo kaip darbas, užima kalendorių, sukuria failų, bet nieko nepakeičia rezultate. Iki šiol jį buvo lengva slėpti, nes jis kainavo laiko, o laikas atrodė kaip įrodymas.

Nuotraukoje matosi trys sluoksniai. Pirmas: dokumentai, kurių niekas neskaito. Ataskaitos, santraukos, suvestinės, keliaujančios iš vieno aplanko į kitą. Antras: susirinkimai, kurie egzistuoja tik tam, kad kas nors jaustųsi informuotas. Jų turinį dabar per minutę parašo mašina, ir tada matai, kiek jo iš tikrųjų buvo. Trečias, pats nepatogiausias: tarpiniai žingsniai. Perrašymai, formatavimai, vertimai iš vieno šablono į kitą. Jie atsirado ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad kažkam kitaip buvo per sunku.

Patikrinimas paprastas. Paimk bet kurį pasikartojantį darbą ir paklausk, kas nutiktų, jei jo šį kartą tiesiog nebūtų. Jei atsakymas yra „kažkas paskambintų“, darbas tikras. Jei atsakymas yra „niekas nepastebėtų“, turi diagnozę.

Kodėl į šitą nuotrauką nemalonu žiūrėti

Rentgenas negydo. Jis tik rodo, ir rodo be jokio takto.

Dažnai pseudodarbas yra ne blogo žmogaus kaltė, o senos sistemos liekana. Kartais tai net visas kažkieno pareigybės aprašymas, kurį tas žmogus gavo įsidarbindamas. Todėl atsakymas beveik niekada nėra „atleiskime tą žmogų“. Atsakymas yra duoti jam tikrą problemą, o tikrų problemų įmonėse netrūksta.

Ir dar viena vieta, kur lengva apsigauti. DI puikiai gamina pseudodarbą greičiau. Jei anksčiau per savaitę parašydavai vieną nereikalingą dokumentą, dabar parašysi dešimt, ir jie bus gražesni. Rentgenas padeda tik tada, kai į nuotrauką kas nors pažiūri.

Kur šitą rėmą naudoju

Nuo jo pradedu pranešimą HR Week Lietuva rugsėjį. Ne nuo įrankių, o nuo klausimo, ką tie įrankiai apšviečia.

Kai manęs klausia, nuo ko pradėti su DI, neieškau naujo įrankio. Prašau atsiversti praėjusios savaitės kalendorių ir pažymėti, kas iš to būtų pastebėta, jei paprasčiausiai nebūtų padaryta. Sąrašas paprastai būna nemalonaus ilgio, o mano paties buvo ilgesnis, nei tikėjausi.

Savo darbe laikausi vienos taisyklės: jei DI kokią nors užduotį atlieka labai gerai ir labai greitai, tai ne pergalė, o klausimas, kodėl ta užduotis apskritai buvo mano savaitėje.

Vieno dalyko nesupratau iš karto ir sumokėjau už tai vienu sugadintu pokalbiu. Nuotraukos negalima rodyti žmogui prieš tai, kai jam pasiūlai, ką daryti toliau. Kitaip tai ne diagnozė, o kaltinimas, ir pokalbis baigiasi ten pat. Man prireikė vieno karto, kad tai išmokčiau, ir aš to karto vis dar gailiuosi.

DI nepavogė to darbo. Jis tik parodė, kad darbo ten nebuvo.

Neturiu ko jiems atsakyti, ir tą sakau garsiai. Ne dėl kuklumo, o todėl, kad klausimas ne toks. Saugumo šiandien duoda ne sritis, o tai, kaip greitai gali persikelti į kitą. Man pačiam prireikė kelių pakeistų sričių, kad tai suprasčiau, ir nė vienas iš tų perėjimų tuo metu neatrodė kaip planas.

Du sąžiningi kraštai to paties ginčo

Vienoje pusėje yra dešimt tūkstančių valandų. Šį skaičių išgarsino Malcolmas Gladwellas knygoje „Outliers“, remdamasis Anderso Ericssono tyrimais apie tikslingą treniruotę. Pats Ericssonas vėliau sakė, kad populiarusis skaičius supaprastintas per daug, bet mintis liko: gilumas ateina iš daugybės valandų vienoje siauroje srityje.

Kitoje pusėje yra Davido Epsteino „Range“. Jo argumentas paprastas: aiškiose, taisyklingose srityse, tokiose kaip šachmatai ar golfas, ankstyva siaura specializacija veikia puikiai. O ten, kur taisyklės miglotos ir keičiasi, laimi tie, kurie išbandė daug dalykų ir moka perkelti sprendimą iš vienos srities į kitą. Darbas su dirbtiniu intelektu yra antroji aplinka, nes taisyklės čia keičiasi kas kelis mėnesius.

Ir čia yra nemalonioji dalis. DI stipriausias būtent ten, kur kompetencija siaura, gerai apibrėžta ir kartojasi. Tai tiksliai atitinka klasikinio siauro specialisto aprašymą. Ne todėl, kad tas žmogus blogas, o todėl, kad jo darbas yra pats aiškiausias taikinys. Kalbu ne apie tai, kad specialistų nebereikės. Kalbu apie tai, kad vien specializacijos nebeužtenka norint jaustis saugiai. Anksčiau gilumas buvo ir įrankis, ir apsauga. Dabar jis liko tik įrankis.

Kas yra reindžeris

Reindžeris yra mano paties sugalvotas žodis, kurį naudoju pranešimuose: žmogus, kuris juda per platų reljefą, o ne kasa vieną gilų šulinį. Ką jis moka daryti, telpa į keturis dalykus.

Pasirinkti problemą. Ne laukti užduoties, o pamatyti, kur skauda, ir pasakyti, ką verta spręsti pirma. Sujungti sritis: atsinešti sprendimą iš logistikos į personalo skyrių, iš žaidimų į mokymus. Nukreipti mašiną: suformuluoti, ką reikia gauti, patikrinti rezultatą ir pasakyti „ne“, kai atsakymas gražus, bet neteisingas. Ir persimokyti be dramos, nes naujas įrankis nėra grėsmė, tai tik dar vienas daiktas kuprinėje.

Dabar patikslinimas, be kurio visa tai skamba per gražiai.

Reindžeris be jokio gylio yra tiesiog žmogus su nuomonėmis.

Reikia bent vienos srities, kurioje esi dirbęs pakankamai ilgai, kad iš karto pajustum, kai kažkas negerai. Tas jausmas ir yra vienintelė apsauga nuo gražiai suformuluotų mašinos klaidų. Jo neturint DI atrodo teisus visada, o taip nebūna.

Kur šitą rėmą naudoju

Kai su žmonėmis kalbamės apie karjerą, siūlau matuoti ne metus vienoje pozicijoje, o kiek skirtingų problemų jie išsprendė nuo pradžios iki pabaigos. Skaičius dažnai būna gerokai mažesnis, nei atrodo iš gyvenimo aprašymo.

Savo mokymuisi laikausi taisyklės: viena sritis, kurioje kasu giliai, ir kelios, kuriose lieku pradedantysis be jokios gėdos. Būtent ten dažniausiai ir atsiranda idėjos. Savo vaikams nesakau, kad reikia išmokti programuoti. Sakau, kad reikia išmokti pastebėti, kai kažkas neveikia, ir nebijoti to pasakyti garsiai. Dukra tai jau daro kasdien ir dažniausiai apie mane.

Siauras specialistas laukia, kol duos užduotį. Reindžeris ateina su problema.

Tada praėjo dar trys valandos. Programėlė nustojo veikti po pirmo mano pakeitimo. Modelis tvirtai siūlė sprendimą, kuris nieko netaisė, aš sakiau „ne“ ir prašiau dar kartą, ir dar. Ketvirtą kartą pagaliau perskaičiau klaidos pranešimą pats, ir tada viskas išsisprendė per dvi minutes. Tokia ir yra tikroji patirtis: valanda stebuklo ir trys valandos atkaklumo. Nesu profesionalus inžinierius, bet savo įrankius pasidarau būtent taip.

Kas tai yra, be gražinimų

Vibe coding paprastais žodžiais: apibūdini, ko nori, DI parašo kodą, tu paleidi, pažiūri, kas negerai, ir sakai toliau. Ratas sukasi tol, kol veikia.

Trys vietos, kur tai iš tikrųjų gerai. Prototipai: per vakarą matai, ar idėja apskritai verta tikro programuotojo laiko. Dauguma idėjų neverta, ir tai sužinoti pigiai yra didelė vertė. Vidiniai įrankiai: maža programėlė vienam žmogui arba vienai komandai, kurios niekas niekada nepirktų. Ir mokymasis: jaunam žmogui tai geriausias būdas suprasti logiką prieš sintaksę. Sintaksę dabar parašo mašina, o logiką vis tiek turi turėti galvoje tu.

Trys ribos, kurių neperžengiu

1. Jokių jautrių duomenų. Žmonių asmens duomenys, sveikatos informacija, klientų sąrašai, finansų įrašai. Į taip pasidarytą įrankį jie nekeliauja. Niekada.
2. Jokių raktų ir slaptažodžių kode, kurio pats neperskaičiau. Modelis mielai įrašo raktą tiesiai į failą ir dar pasiūlo jį įkelti į viešą saugyklą. Tai vienintelė vieta, kur klaida kainuoja tikrus pinigus tą pačią dieną.
3. Jokios reguliuojamos ar pagrindinės verslo logikos. Atlyginimų skaičiavimas, sąskaitos klientui, bet kas, ką tikrina auditorius. Ten reikia žmogaus, kuris atsako savo vardu ir moka paaiškinti kiekvieną eilutę.

Viskas, kas telpa į tą kreidos ratą, yra sąžininga žaidimų aikštelė. Viskas, kas už jo, jau ne vibe coding klausimas, o klausimas, kas prisiima atsakomybę.

Šito niekas nesako scenoje

Pirmi aštuoniasdešimt procentų ateina per dvidešimt minučių ir atrodo kaip stebuklas. Likę dvidešimt procentų yra kartojimas, skaitymas ir atkaklus nesutikimas su modeliu. Būtent ten dingsta savaitgalis, ir būtent to demonstracijose nerodo, nes tai nuobodu.

Žmonės, kuriems nepavyksta, beveik visada pasitraukia toje vietoje, kur reikėjo paprašyti trečią kartą.

Ir skaityti vis tiek reikia. Ne kiekvienos eilutės, bet bent tiek, kad matytum, kur laikomi duomenys ir su kuo programėlė kalbasi internete. Jei to nežinai, ribų nekontroliuoji, nes ribos yra būtent ten.

Kur šitą rėmą naudoju

Savo „Mac“ įrankius darau tik taip. Jie veikia mano kompiuteryje, duomenys iš jo neišeina, ir niekas kitas jais nesinaudoja. Prieš prašydamas biudžeto tikram sprendimui, pirma per vakarą susilipdau bjaurų prototipą, nes su juo pokalbis būna visai kitoks nei su skaidre. Ir kai jaunas žmogus sako, kad nori mokytis programuoti, siūlau pradėti nuo kažko, kas jam pačiam reikalinga. Ne nuo kurso. Nuo problemos.

p.s. ta pirmoji šeštadienio programėlė vis dar veikia. Naudoju ją gal kartą per savaitę, ir tų keturių valandų nesigailiu nė kiek.

Kas per vasarą pasikeitė iš tikrųjų, su datomis ir šaltiniais: Kas pasikeitė DI per 2026 vasarą.

Kodėl tie trys klausimai tokie, kuo skiriasi asmeninė ir įmonės paskyra ir kas nutinka ištrintiems pokalbiams: Ko negalima klijuoti į ChatGPT.

Visa istorija prasidėjo anksčiau ir gana negražiai iš mano pusės. Kai pasirodė pirmoji plačiai žinoma ChatGPT versija, su ja parašiau tekstą apie deimantus ir investavimą į juos, nusiunčiau Viktorijai ir paprašiau paredaguoti. Kas jį rašė, nepasakiau. Ji prasėdėjo prie to teksto gerą pusdienį, o pabaigusi paklausė, kas čia tokį rašė. Pasakiau. Supyko. Bet geras žmogus, greitai atleido, ir netrukus mes jau sėdėjome ir dėliojome, kaip tą patį klausimą uždavus ne vienam žmogui, o keliems šimtams.

Įrankis

Dvylika atskirų ChatGPT asistentų, po vieną kiekvienam rašytojui, ir vienas paprastas nemokamas ChatGPT be jokio pasiruošimo

Data

Rezultatai paskelbti 02/12/2024

Užduotis

25 tekstai tema „Kodėl aš rašau?“, iki 200 žodžių. Skaitytojas prie kiekvieno turėjo pažymėti, kas rašė: žmogus ar DI

Laikas

Dvi savaitės vienai instrukcijai, 7-8 A4 lapai. Apie 20 sekundžių vienam sugeneruotam tekstui

Kas matuota

Kiek iš 25 tekstų vienas balsavęs žmogus pažymėjo teisingai ir kokia dalis balsavusiųjų kiekvieną tekstą priskyrė žmogui. Balsavo 233 žmonės

Kaip tai buvo padaryta

1. Dvi savaites rašiau vieną instrukciją. Išėjo septyni ar aštuoni A4 lapai.
2. Pagal ją susikūriau dvylika DI asistentų, po vieną kiekvienam eksperimento rašytojui.
3. Asistentus maitinau tik viešai prieinamais tų žmonių tekstais: penkiais jų pačių atsiųstais pavyzdžiais ir tuo, ką patys radome socialiniuose tinkluose, žurnaluose ir laikraščiuose.
4. Dvylika profesionalų (rašytojai, žurnalistai, komunikacijos, reklamos ir viešųjų ryšių specialistai) parašė iki 200 žodžių tekstą tema „Kodėl aš rašau?“. Tų tekstų asistentai nematė, jie buvo saugomi atskirai.
5. Kiekvienas asistentas sugeneravo savo variantą maždaug per 20 sekundžių. Žmogaus ranka prie jų nebuvo pridėta, paliktos net klaidos.
6. Dar vieną tekstą parašė paprastas nemokamas ChatGPT, be jokio pasiruošimo. Iš viso susidarė 25 tekstai: 13 mašinos ir 12 žmonių.

Tada sudėjome juos į atskirą platformą ir išsiuntinėjome vertinti. Balsavo 233 žmonės, nuo patyrusių redaktorių ir leidyklų atstovų iki žmonių, neturinčių su rašymu nieko bendro: IT specialistų, inžinierių, kirpėjų, statybininkų, draudimo brokerių. Užduotis viena. Perskaityti ir pažymėti, kas rašė: žmogus ar DI.

Rezultatas

Tekstas, kurį daugiausiai žmonių pažymėjo kaip žmogaus rašytą, buvo mašinos. Tai buvo asistentas, kopijavęs vienos finansų temomis rašančios autorės stilių.

76,8 %Tiek skaitytojų nusprendė, kad žmogiškiausią iš visų 25 tekstų parašė žmogus. Jį parašė DI asistentas.

Antroje ir trečioje vietose liko tikri žmonės: vieno teksto rezultatas 74,2 %, kito 72,8 %. Iš viso net penkis DI tekstus daugiau nei pusė skaitytojų priskyrė žmogui.

Bet pirma vieta manęs galiausiai nustebino mažiausiai. Labiau nustebino vidurkis. Iš 25 tekstų vidutiniškai teisingai atspėta 13,66, tai yra 54,64 % tikslumas. Blogiausias rezultatas buvo 5 iš 25. Geriausias 22, ir tokį pasiekė vienas vienintelis žmogus. Nė vienas nesužymėjo visų teisingai. Skaičius atrodo nepikta, kol nepagalvoji, kad tekstų iš mašinos buvo 13, tad tiesiog viską sužymėjęs kaip DI būtum surinkęs 13 be jokio skaitymo.

Ir dar viena smulkmena, kuri man iki šiol yra mėgstamiausia. Dalis balsavusių prisipažino, kad nepaklausė mūsų prašymo ir slapta pasitikrino tekstus DI atpažinimo įrankiais. Tie įrankiai visus 25 tekstus nurodė kaip žmogaus rašytus. Visus.

Ko šis eksperimentas neįrodo

Sąžininga dalis, nes tada apie ją kalbėjau per mažai.

Tai nebuvo mokslinis tyrimas. 25 tekstai, viena tema, iki 200 žodžių, viena kalba, vienas 2024 metų gruodis. Balsuoti atėjo tie, kurie patys panoro, o toks žmogus jau iš anksto domisi tema, tad imtis nėra reprezentatyvi. Skaičiai, kuriuos čia rašau, yra iš pagrindinio rato su 233 dalyviais. Po kelių dienų, kai apie eksperimentą kalbėjau per televiziją, atvirą anketą jau buvo užpildę daugiau nei 700 žmonių, tad kai kur rasite ir tą skaičių. Tai ne prieštaravimas, tiesiog du skirtingi momentai.

Svarbiausia, ko eksperimentas neįrodė: kad mašina rašo geriau. Jis parodė tik tai, kad trumpame tekste žmonės nebeatskiria, kas rašė. Tai visai kitas dalykas.

Ir dar viena detalė, kuri tada nuskambėjo per tyliai. Tas rezultatas nebuvo nemokamas. Už jo stovi dvi savaitės darbo ir aštuoni lapai instrukcijos. Tekstą, kurį parašė paprastas ChatGPT be jokio pasiruošimo, žmonės atpažino geriausiai iš visų: 77,7 % teisingai pažymėjo, kad jį rašė mašina.

Ką galvoju dabar

Praėjo beveik dveji metai, ir tos aštuonių lapų instrukcijos nebereikia. Ką 2024 metais dariau dvi savaites, šiandien padarysi per vakarą, o rezultatas bus geresnis. Šiandieninė versija telpa į kelias eilutes.

Rašysi mano stiliumi. Štai [penki] mano tekstai: [įklijuoju].
Pirmiausia surašyk, ką pastebi: sakinių ilgį, kokių žodžių vengiu,
kaip pradedu ir kaip baigiu.
Tada parašyk [200] žodžių tekstą tema [tema].
Netaisyk mano įpročių ir nepagražink.
Jei kažko stiliuje neaišku, klausk, o ne spėk.

Tai reiškia, kad mano tuometinė išvada („mums dar reikia žmogaus, kuris sumaniai apmokytų mašiną“) paseno greičiau, nei tikėjausi.

Klausimas „ar DI gali rašyti kaip žmogus“ 2024-aisiais buvo įdomus. Dabar į jį jau atsakyta, ir jis pasidarė nebeįdomus.

Įdomus liko kitas: o kam man to reikia. Aš nenoriu mašinos, kuri rašytų vietoje manęs. Ne todėl, kad tai kilnu, o dėl labai buitinės priežasties: kai pirmą juodraštį parašo mašina, aš nebeturiu ką pasakyti, turiu tik ką taisyti. Skirtumas milžiniškas. Tekstas iš tokio darbo išeina tvarkingas ir tuščias.

Šis tinklalapis yra mano atsakymas. Pirmą juodraštį rašau pats, nes ten yra visas turinys. DI paimu ten, kur nuobodu: perrikiuoti struktūrą, patikrinti faktus ir datas, pasakyti, kuris sakinys neveikia, išversti į anglų kalbą. Tai nėra romantika, tai tiesiog pasidalijimas darbais, kuris man duoda geriausią rezultatą.

Kam šito nenaudočiau

Vieno dalyko nedaryčiau nei tada, nei dabar. Nekurčiau asistento, kopijuojančio gyvo žmogaus stilių, jam apie tai nepasakęs. Eksperimente visi dvylika dalyvavo savo noru ir patys atsiuntė savo tekstus, ir tik dėl to visa tai buvo padoru. Be tokio sutikimo lieka tiesiog patogus būdas apsimesti kitu žmogumi.

Ir nenaudočiau to ten, kur tekstas yra parašas: nuomonė, atsiprašymas, užuojauta. Ne dėl taisyklių, o todėl, kad tokį tekstą reikia turėti savo, kitaip jis nieko nevertas.

Ką daryti pirmadienį: paimkite vieną šios savaitės savo tekstą ir pabraukite, kur jame yra jūsų mintis, o kur tik forma. Formą galima atiduoti mašinai. Mintį verta pasilikti.

Vienas klausimas iš 2024-ųjų man taip ir liko be atsakymo. Profesionalai išgyvens, dėl to esu ramus. Bet ką daryti tiems, kurie tik mokosi rašyti ir mato, kad mašina tą patį padaro geriau ir per dvidešimt sekundžių. Iš kur jiems paimti motyvacijos eiti per tą nemalonų etapą, kai tavo tekstai dar prasti. To atsakymo neturiu nei tada, nei dabar, ir tai galioja ne tik rašantiems.

Teisingas prieštaravimas: 233 savanoriai, viena tema ir iki 200 žodžių yra per plona bazė bet kokiai išvadai apie rašymą. Taip ir yra, todėl šito niekada nevadinu tyrimu. Bet vienas dalykas išlieka net ir prie tokios imties: nė vienas iš 233 nesužymėjo visų 25 teisingai, o geriausią rezultatą pasiekė vienas vienintelis žmogus.

p.s. Viktorija po rezultatų dvi naktis negalėjo užmigti. Aš tą savaitę miegojau puikiai, ir dabar galvoju, kad tai buvo blogas ženklas apie mane, o ne apie ją 🙂