Pirmadienis po atostogų

Martynas Kairys

Tomas su lagaminu įeina į biurą, netoliese stalas su nešiojamu kompiuteriu. Užrašas „Rugsėjo 1-oji. 08:30.“ Debesėlis: „Trys savaitės be laiškų. Kas galėjo pasikeisti?“

Tomas sėdi prie stalo, o iš nešiojamo kompiuterio ekrano kyla aukšta vokų krūva. Minčių debesėlis: „Keturiasdešimt du. Ne, keturiasdešimt trys.“

Pro Tomo stalą su puodeliu rankoje praeina Rūta ir sako: „Paklausk DI, ką praleidai. Aš taip darau.“

Tomas ranka parėmęs smakrą žiūri į ekraną, kuriame penkios trumpos eilutės su taškeliais. Užrašas „Dvi minutės. Penki punktai.“ Debesėlis: „Hm. Visai neblogai.“

Tomas atsilošęs kėdėje su rankomis už galvos žiūri, kaip ekrane per tuščią lentelę pats vienas slenka žymeklis. Užrašas „Liepą tą patį darė agentas. Pats.“

Lentelės stambus planas: du violetiniai stulpeliai, tarp jų susikertančios rodyklės, o iš kairio krašto įsiterpia nustebęs Tomo veidas. Debesėlis: „Palauk. Čia sukeista.“

Tomas susikaupęs taiso lentelę ranka, šalia kavos puodelis ir popieriaus lapas su pieštuku. Minčių debesėlis: „Greitas. Bet be žmogaus nepaleisiu.“

Rūta ir Tomas su puodeliais stovi prie kavos aparato. Rūta: „Tai ką darai pirmadienį?“ Tomas: „Klausiu DI, ką praleidau. Tikrinu, ką jis padarė. Ir neklijuoju sutarčių.“